Ir ėjo kopė dienos Mėsos kombinato sienomis. Piešėjai atrado grafito aštrumą, mąstytojai- krėslo minkštumą, šviesų tyrėjai- kampų pasisakymus, garsų nuotykiautojai- oro maršrutus, rašto mėgėjai- šieno įkvėpimą.

Tas leido palengva išvaryti lauk nuomario kirvarpas iš kombinato drobės ir prisikviesti jų vieton gyvybės daigelius ir mazgelius. Matgi ir žole užsėjo kombinato atbrailas, arkadas ir užančius tie meno sodininkai. Kad gerai įsišaknytų nauji užmojai ir išsistiebę dangtį prakaltų.

Kiti kūrikai į stačiąsias kombinato sienas užmetė savo degančią akį ir suliepsnojo tos grafitinėmis grimasomis. Dar kiti pasikvietė grimasų iš senųjų dienų ir surentė „Darbininko kambarį“ su viskuo, kas pridera: sau skirtu butelaičiu, pelenine, nekeista per šimtą metų, įkvepiančiomis vyniotinių ir paštetų fotografijomis.

O garbųjį mėsininkų ansamblį viena kombinatorė sutiko rastoje nuotraukoje, katron tol žiūrėjo, kol nupaveiksluotieji susmalsavę pradėjo kraustytis į naują- jos paveikslą, mat panoro spalvoti atrodyti.
Judėjo, krutėjo visa, gyvybės ratą veikėjai suko…

Tautė Bernotaitė. Bus daugiau.