Seniai seniai buvo buvo Panevėžy mėsos kombinatas. Traukdavo į jį vietos skerdžiai paršų, pusparšių, kriukių, mumių, kvakių vištų, kurkinų kalakutų, šiurkščiavilnių ogi bei ir švelniavilnių avinaičių nugaišinti, kad miestas galėtų augti ir taukti iš to riebumo. Liaudies kalba tariant, kad ir prie Nevėžio gyventi galima būtų. Driekėsi šalia kombinato ir geležiniai bėgiai vagonuose skerdžiamuosius atgabendavę. Tik dar nė vienam atgal parvažiuot nebuvo pasitaikę savam pavidale. Nes skerdžiai gerai savo amatą išmanė- kaip skerdeną iškaulinti, išgyslinti, pakuteriuoti, parūkyti ir į dešrą sumazginti ar į faršą sugrėbti, ar į kokią kitą kombinaciją.

Laikas, kaip įpratęs, ėjo. Mėsa kad ir skalsiai biro iš garsiojo cecho, šalies buvo gerokai apsipykta su didžpilviais mėsos mėgėjais iš kaimyninės karalystės ir teko palikt tam kartui kombinatą ramybėje. Numaldyti gyvulių spygas , pradvisusį kvapą išvaikyti. Kol vieną dieną…

Kol vieną dieną prijojo svieto budintojas Žbickautas prie užkaltų kombinato durų ir sumanė atsklęsti velkę ir naujo ką visai sukombinuoti. Pats buvo jau pratęs tošims, kelmams ir akmenims dvasios įkrėsti, pamanė, ko jam nepakibinus šitos miegančiosios baisuolės. Talkon pasikvietė ir kitokių kūrikų gyvybės ugnies sukurti. Atvyko ir minties mankštintojai, ir garsų rinkėjai, ir šviesos gaudytojai, ir erdvių tyrėjai, ir daug daug kitų pulkaunykų. Susitarta buvo apsijuosti viena virve, nors ir iš skirtingų kilpų, ir nutempti lauk seną gamyklos dangtį, idant į skliautą degantys žvilgsniai nueitų ir nuo tos pašvaistės miestelėnai akis pagerintų.

Dangtis paaiškėjo nesąs lengvo būdo. Kur buvęs kur nebuvęs Žbickautas tuoj per miestą perėjo ir pasikvietė pagalbon sveikatingų miestelėnų. Tie buvo jauni, praprusę, todėl gerai pasitarnavo dangtį verčiant. Tiesą kalbant, per dieną ir nemanyta buvo nuversti tokio seno, priskretusio antvožo, todėl visi įsivilko į Ryžto rūbą ir ėmėsi to dangčio.

Tautė Bernotaitė